Kursų trukmė 30 ak. val.
Kaina - 300 Lt
Užsiėmimai vyks vieną kartą per savaitę (šeštadieniais).
Registracija į kursus yra išankstinė.
SOCIOLOGIJOS PAGRINDŲ KURSAS
2006 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė ilgalaikę pilietinio ir tautinio ugdymo programą, kuria siekiama remiantis šiuolaikinėmis švietimo, kultūros, mokslo ir žiniasklaidos galimybėmis sukurti palankias sąlygas Lietuvos (tarp jų ir užsienio lietuvių) vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų pilietiniam ir tautiniam ugdymuisi, visuomenės pilietinei ir tautinei raiškai, aktyviam pilietiniam dalyvavimui; taip pat stiprinti socialinę partnerystę, tautinį ir pilietinį solidarumą. Programoje nurodyta, kad yra plėtojami mokinių gebėjimai įgytas žinias taikyti gyvenime ir problemoms spręsti. Atkreipiamas dėmesys, kad šiuo metu vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų vertybines nuostatas veikia šalyje vyraujanti informacinė erdvė, masinės kultūros propaguojami vartotojiškos visuomenės principai, ignoruojantys pilietinio ir tautinio solidarumo idealus. 2001 m. tyrimo „Vertybinės moksleivių orientacijos: tautinio ugdymo aspektas“ duomenimis, mokinių kultūrinį tapatumą formuoja lietuviški televizijos ir radijo kanalai, tačiau stokojama jaunimui patrauklių pilietiškumą ir tautiškumą ugdančių laidų.
Vilniaus universiteto Sociologijos katedros 2005 m. atliktas Lietuvos mokinių istorinės sąmonės tyrimas rodo, kad nepriklausomybės metais sustiprėjo jaunimo individualizmas: mokiniams svarbios jų laisvės ir teisės, bet nebūdingas socialinis solidarumas.
Tenka pastebėti, kad mūsų visuomenė žlunga, valstybė praranda savo funkcijas. Dėl netobulos pasaulėvokos, žinių stokos susidarė tokia tragiška padėtis. Žmonės nebemoka teisingai susieti priežastis ir pasekmes, nebemoka galvoti. Dėl šių priežasčių, pvz., Seime sukuria kokį įstatymą, o paskui, pamatę tam tikrus ryšius, suvokia, kad tokio įstatymo nereikėjo, ir jį vėl atkeičia ar pakeičia.
Individo pasaulėžiūra apibrėžia individo veiksmus, pasirinkimą, nuo ko priklauso individo sveikata, gerbūvis ir pan. Kiekvienas veiksmas, darbas seka iš pasaulėžiūros.
Daugybė žmonių istorijos eigoje gyveno ir dabar gyvena nesuvokdami nei savo asmenybės išsivystymo potencialo, nei savo visuomenių gyvenimo organizacijos būdų ir individų tarpusavio ryšių jose, nei galimybių įsisavinti asmeninio išsivystymo potencialą, o kartu pagerinti visuomenės gyvenimo kokybę.
Nemokšiškumo viešpatavimas ne tik veda prie daugybės žmonių, tapusių aplinkybių aukomis, nepasitenkinimo savo gyvenimu, kas visumoje yra daugumos ligų šaltinis, bet ir sukuria katastrofų, kurių galimybė šios visuomenės ateityje ženkliai padidėja, potencialą.
Individui, neturinčiam pakankamai plataus akiračio, bet kokia sociologija atrodo kaip dirbtinai sukonstruota ideologinė sistema, ko pasėkoje, tikrai dirbtinės ideologinės sistemos pristatomos kaip sociologija – iš vienos pusės, ir gyvenimiškai tikra sociologija – iš kitos pusės, tampa subjektui su siauru akiračiu tiesiog neatskiriamos.
Bet ir platus akiratis pats savaime nėra pakankama sąlyga, nes sociologija reikalauja mąstymo kultūros, leidžiančios visoje faktologijos, liečiančios skirtingas specializuotas žinių sritis, jūroje, išskirti priežasties-pasekmės sąryšius, turinčius svarbą išaiškinant ir sprendžiant visuomenės gyvenimo problemas.
Dabartinė švietimo sistema sukonstruota tokiu būdu, kad tarpusavio sąryšiai tarp gamtos, tiksliųjų ir humanitarinių mokslų nenurodomi, kiekvienas iš jų dėstomas abiturientui kaip atskiras dalykas ir konkretūs procesai tiriami tik duotos disciplinos rėmuose. Tokia sistema formuoja tam tikrą mąstymo kultūrą, kuri vėliau neleidžia individui pilnai pamatyti skirtingos kokybės procesų ir jų tarpusavio sąryšių visoje jų įvairovėje pasaulio sandaros ribose.
Nežiūrint visko, laikas diktuoja visuomenei savus įstatymus ir dėl to faktologijos apimtis su kiekviena diena nenumaldomai didėja kone geometrine progresija. Jei atliktume istorinę analogiją elementaraus raštingumo klausimu, tai turėtume pripažinti, kad jei jo esatis nebuvo būtina žmogui, gyvenusiam prieš 300-400 metų, tai šiandien individo integracija į visuomenę be viso šito tiesiog iš principo neįmanoma. Todėl ateityje individo integracija visuomenėje bus neįmanoma be mąstymo kultūros, kuri suteikia galimybę faktologijos jūroje savarankiškai išskirti ir suvokti socialiai svarbią informaciją.
Besimokančiųjų apibūdinimas ir tikslai.
Genetiškai sąlygojamo vystymosi potencialo įsisavinimui Gamta skiria griežtai apibrėžtą laiko tarpą. Liaudies išmintis sako: „Ko Jonelis neišmoko, to Jonas jau neišmoks“, „Mokyk Jonuką, o ne Joną“. 15-18 metų amžiuje individas fiziologiškai būna „hormoninių audrų“ būsenoje, kas neabejotinai formuoja prioritetų vektorių ir sukuria trukdžius įsisavinti tiek mokyklinę programą, tiek kitas žinias. Tačiau šis amžius būdingas ir polinkiui permąstyti seniau įgytus dorovinius standartus, stereotipus ir, gautų išvadų pagrindu, daugiau ar mažiau pastovaus arba dominuojančio psichikos tipo, kuris ir lems tolesnę individo elgseną gyvenime, formavimosi pradžiai. Todėl šis amžius labai svarbus formuojant pasaulėžiūrą ir pasaulėvoką.
Bet kokia informacija, pasiekianti žmogų, patenka ne į „tuštumą“, o į tam tikrų stereotipų sistemą. Kuo labiau ši stereotipų sistema „suragėjusi“, tuo sunkiau žmogui įsisavinti naujas žinias, nes ta sistema atlieka savotiško informacinio filtro vaidmenį. Būtent dėl šių priežasčių vaikystės ir paauglystės periodu žinios yra lengviau įsisavinamos. Todėl mes manome, kad šį kursą tikslinga skaityti būtent 15-18 metų jaunimui.
Šio kurso pagrindinis tikslas - pateikti bei padėti įsisavinti besimokantiesiems metodologines žinias, kurių pagalba žmogus gebės teisingai susieti priežastis ir pasekmes, turės galimybę tinkamai pasirinkti.
Turinys
1. Kurso tematikos apžvalga
1.1. Sociologinio nemokšiškumo pasekmės: asmenybės gyvenime ir visuomenės gyvenime.
1.2. Dalykinės sociologijos sritis ir jos atšakos.
1.3. Metrologinis mokslo patikimumas(pagrįstas) ir metrologinis pseudomokslinių teorijų nepatikimumas (nepagrįstumas).
1.4. Tyrėjo sociologijoje subjektyvizmas, kaip žinių ir kaip klaidų šaltinis.
1.5. Tyrimų laisvė sociologijoje ir sociologinio pobūdžio informacijos sklaidos ribojimas.
1.6. Taikomasis sociologijos pobūdis ir dvi visiškai priešingоs viena kitai užduotys, kurias ji gali išspręsti.
1.7. Tarpusavio ryšiai: asmenybės psichologija ir visuomenė, religiškumas ir ateizmas visuomenės gyvenime, pažinimo teorija ir praktika, „praktika – tiesos kriterijus“, pakankamai bendra valdymo teorija, visuomenės savivaldos deklaracijos ir praktika ir kolektyvų valdymo organizacija.
2. Pasaulėvoka, pasaulėžiūra: tipai
22.1. Ką leidžia pamatyti akademiko L.V. Ščerbos „glokinė kuzdra“. Pagrindinis uždavinys studijuojant „Sociologijos pagrindai“ kursą.
2.2. Pasaulėvokos ir pasaulėžiūros tipai.
2.3. Pasaulėžiūros ir pasaulėvokos funkcinė paskirtis individo psichikoje ir klausimas apie skirtingų pasaulėžiūros ir pasaulėvokos tipų efektyvumą.
2.4. Įvairių tipų pasaulėžiūrų ir pasaulėvokų funkcionalumas.
3. Ribiniai apibendrinimai = pirminiai skirtumai: tai – pasaulėvokos pagrindai
3.1. Pasaulėžiūrinis visuomenės išsiskirstymas.
3.2. Ribiniai apibendrinimai = pirminiai skirtumai.
3.3. Aš-centrizmas: medžiaga, dvasia, erdvė, laikas.
3.4. Aš-centrizmo kraštutinių apibendrinimų nekintamumas istorijoje, jo ydos ir pasekmės.
3.5. Aš-centrizmas ir prielaidos ateizmui ir religiškumui.
3.6. Ezoterinės alternatyvos pavyzdys Aš-centrizmui.
3.7. Trivienybės „medžiaga- informacija- matas (saikas)“ pasaulėžiūra.
3.8. Papildomos trivienybės „medžiaga- informacija- matas (saikas)“ iliustracijos.
3.9. Perėjimas nuo Aš-centrizmo prie trivienybės „medžiaga- informacija- matas (saikas)“.
4. Asmenybės struktūra ir kolektyvinės psichikos atsiradimas
4.1. Pagrindinė psichologijos, kaip visuomenei naudingo taikomojo mokslo užduotis.
4.2. Esamos pretenzijos istoriškai susiklosčiusioms psichologijos tradicijoms.
4.3. Dvipakopis psichikos modelis: sąmonė ir instinktyvumas – abipusio poveikio būsenos.
4.4. Dorovė.
4.5. Emocijos ir emocinė-prasminė sandara.
4.6. Procesnis-vaizdusis ir diskretinis-loginis mąstymas.
4.7. Psichinės sandaros tipai.
4.8. Kolektyvinė psichika (agregoras) – individų kūrinys; asmenybės ir agregoro tarpusavio sąveika.
5. Pažinimo, kaip kūrybos pagrindo, teorija ir praktika.
5.1. Pradinis psichologijos, kaip mokslo, klausimas.
5.2. Įžvalgumas kaip gebėjimas.
5.3. Tęstiniai pirminės informacijos individo psichikoje apdorojimo etapai.
5.4. Įvairios informacijos apdorojimo schemos individo tarpusavio sąveikos su gyvenimiškomis aplinkybėmis proceso metu.
5.5. Klausimas apie pažinimo ir kūrybos metodologiją ir principas „praktika – tiesos kriterijus“
5.6. Asmenybės dialektinio pažinimo kultūra
5.7. Hipotezė apie Dievo būtį ir gyvenimo praktika: tikėjimas kaip pasaulėžiūros ir pasaulėvokos sudedamoji dalis, dorovinis-etinis pažintinės-kūrybinės veiklos rezultatų sąlygotumas.
5.8. Dar vienas principo „praktika – tiesos kriterijus“ pasireiškimo aspektas: „Tebūnie jums, kaip tikite“.
5.9. Geriausia emocinė-prasminė sandara.
5.10. Dialektinio pažinimo metodo įsisavinimas ir tandeminis veiklos principas.
5.11. Dialektinio pažinimo proceso laisvė nuo „dialektikos dėsnių“ formuluočių.
5.12. „Nuomonių pliuralizmas“ kaip pažintinio-kūrybinio nepagrįstumo (neįgalumo) išreiškimas.
6. Pakankamai bendra valdymo teorija (trumpas išdėstymas).
6.1. Valdymas kaipo toks ir pakankamai bendra valdymo teorija.
6.2. Valdymo teorijos uždaviniai.
6.3. Pilna valdymo funkcija.
6.4. Tvarumas prognozavime.
6.5. Vektoriai: tikslų, būsenos, valdymo klaidų, jų santykiai.
6.6. Valdymo kokybė ir optimalumas.
6.7. Uždaros sistemos ir valdymo schemos.
6.8. Valdymo būdai: struktūrinis, supersistemose — nestruktūrinis ir virtualių struktūrų pagrindu.
6.9. Balansuojantys režimai ir manevrai.
6.10. Supratimas apie panašumo teorijas.
6.11. Informacinis-algoritminis saugumas – valdymo stabilumas veikiant tikslingai kuriamiems trukdžiams.
6.12. Apie supersistemas ir procesus jose.
6.13. Dinaminio programavimo metodas: kaip toks, jo simbolizmas ir įžanga į valdymo praktiką.
7. Projektų valdymas, tinklinio planavimo aparatas ir kai kurie kiti klausimai.
7.1. Kolektyvinės veiklos valdymo menas.
7.2. Projekto pristatymas tinklinio modelio formoje ir tinklinio planavimo aparatas.
7.3. Valdymo metrologinio patikimumo užtikrinimas tinklinių modelių pagrindu.
7.4. Organizacinė-etatinė įmonės struktūra kaip valdymo priemonė.
7.5. Profilinis tinklinis įmonės modelis.
7.6. Valdymo menas, pilnoji valdymo funkcija, profilinis tinklinis modelis, organizacinės-etatinės struktūros kūrimas „nuo nulio“ ir egzistuojančių diagnostika.
7.7. Tinkliniai modeliai sprendžiant organizacijos veiklos optimizavimo užduotis.
7.8. Visuomenės poreikiai ir reali valdymo praktika.
7.9. Psichologiniai valdymo pagrindai.
8. Globalus istorinis procesas jo apibrėžtume.
8.1. Tyrimų problematika istorijos srityje.
8.2. Įvairios pasaulinės istorijos versijos.
8.3. Globalizacija: proceso objektyvumas ir subjektyvumo problematika jį valdant
8.4. Istoriškai realios globalizacijos valdymo koncepcija.
8.5. Pilnoji valdymo funkcija visuomenės atžvilgiu: specializuotos valdžios rūšys, apibendrintos valdymo priemonės/ginklai ir „žaidimai su nenulinėmis sumomis“
8.6. Valdymo globaliu-politiniu biblijiniu projektu organizavimas.
8.7. Biblijinis projektas: žmogaus esmė ir fašizmo esmė.
9. Minios-„elitarizmas“ kaip visuomenės egzistavimo būdas.
9.1. Minios-„elitarizmas“: minia, „elitas“ ir „klastingas niekas“.
9.2. „Elitarizacijos“ principas: „elitinių“ savimonė ir tikroji esmė.
9.3. Vidinė „elito“ struktūra ir jo tarpusavio santykiai su visuomene.
9.4. Žynių korporacijų valdžia minios-„elito“ visuomenėje.
9.5. Demokratinės procedūros minios-“elitarizmo“ sąlygomis – liaudies valdžios imitacija.
Besimokančiųjų kompetencija išklausius kursą
Darant išvadą iš visko kas buvo paminėta, šis kursas gali suteikti klausytojui sekančius praktinius rezultatus:
Minimaliai – akiračio praplatėjimas.
Maksimaliai – naujų žinių įsisavinimo ir jų gavimo metodologijos įsisavinimas ir, kaip to pasekmė, sėkminga integracija visuomenėje ir asmeninio išsivystymo (tame tarpe ir kūrybinio) potencialo realizacija.